Šiandien bus apviešintas Egidijus Nasevičius. Tasai karatistas, kuris plaukioja jachtomis ir gyvena kažkur Betsoniškėse, prie Londės (neklauskit manęs, kur tai yra – gal kur Latvijoje).
Esu aną matęs tik vieną sykį – buvo apsirengęs trenikais, bėgiojo krosiuką.
Trumpai tariant, žmogus egzistuojantis, ne kaip kiti mano aprašinėtieji. Anksčiau bendraudavo su Maldeikiene, bet kadangi ji vis spiegė, tai neatlaikė galva ir pabėgo į kažkur toliau, kad nebegirdėtų spiegimo. Aušra Maldeikienė vis dar spiegia. Negaliu klausyt, skauda galvą nuo jos spiegimo. Kas jai leido šitaip spiegti? Man jau ketvirtą kartą sprogs galva ir išsitaškys jau nebe smegenys, o tos skiedros ir varžtai, kuriuos į galvą sukišo Justė Latauskienė. Nebegaliu jau taip. Irgi emigruosiu.
Trumpai tariant, istorija buvo tokia. Buvo vakaras, vyko saulėlydis. Palangos poilsiautojai šurmuliavo gatvėje ir gėrė degtinę. Grojo romantiška muzika (tokia, kaip įprasta Palangai). Palei žilvičių krūmą kažkokia laukinė katė ėdė kažkokius makaronus, kuriuos paliko gerai įgėręs poilsiautojas, kai jam pasidarė bloga. Viskas buvo ramu ir gražu. Be jokios grėsmės. Vyko 1992 metai. Mafukų epocha.
Štai tada iš kažkur pasigirdo signalizuojančios mašinos – visa kolona aštuntukų ir devintukų, o tarp jų – ir kažkoks Ford Scorpio (anuomet tai buvo toksai lygis, kaip dabar būtų Rolls Royce Phantom). Visos mašnos važiavo Basanavičiaus gatve. Ir visos sustojo. Ir iš visų pradėjo lipti mafukai – daugumoje su trenikais, bet dėl grožio – ir su spalvotais švarkais. Toksai buvo fasonas – trenikų kelnės ir švarkai. Švarkai dažniausiai būdavo kokie nors bordiniai, nors kartais pasitaikydavo ir kitos spalvos.
Egidijus ramiai sėdėjo ant suoliuko ir gėrė degtinę iš čierkutės. Mafukams kažkuo jis nepatiko. Vienas iš jų (išlipęs iš to Ford Scorpio) priėjo ir nemandagiai paklausė, ar šis negalėtų kur nors nueiti toliau. Tiksliau, klausimas skambėjo maždaug taip: „a girdi bachūrs, ką čia sėdi, pyzdyk naxui“.
Kažkas atsitiko. Niekas iš mafukų nesuprato, kas atsitiko, nes Egidijus ramiai sėdėjo ant suoliuko, bet mafukas šliaužė ir dejavo. Akylas stebėtojas būtų pastebėjęs, kad Egidijus iš sėdimos padėties padarė kažkokį tai mavašį į galvą tam mafukui, bet kadangi akylų stebėtojų nebuvo, tai nepastebėjo niekas.
Mafukai susirūpino ir ėmė būriuotis apie šliaužiantį draugą. Kažkuo jiems nepatiko Egidijus. Dar pora mafukų pasiūlė šiam pasitraukti. Kažkaip abudu siūlę irgi atsigulė ant žemės ir ėmė šliaužioti. Šliaužiojo ir dejavo.
Mafukai ir vėl nepastebėjo, kad Egidijus, nesikeldamas nuo suoliuko spyrė mavašius abiems tiems mafukams vienu ir tuo pačiu momentu. Kojos davė per galvas ir mafukai parkrito. Bet kadangi visi mafukai buvo girti, tai niekas to nepastebėjo. Jiems tik kilo susidomėjimas jų pačių šliaužiojančiais draugeliais.
Kadangi mafukams buvo nesmagu, kodėl čia taip nekultūringai jų draugeliai šliaužioja, o Egidijus žiūri, tai jie ėmė rikiuotis į eilę, vis siūlydami Egidijui eiti kur nors toliau. O Egidijus vis darė ir darė mavašius tiesiai iš sėdimos padėties vis mafukams per galvas.
Gulinėjančių, ropinėjančių ir šliaužiojančių mafukų skaičius didėjo. Po kiek laiko Basanavkė tapo nepraeinama. Mafukai šliaužiojo skersai ir išilgai, dar ir priguldami vieni ant kitų. Egidijui maloniai išsinešdinti siūlančių eilė išseko ir baigėsi. Girdėjosi tiktai dejonės.
Egidijus ramiai gurkšnojo iš taurelės degtinę. Degtinė buvo kažkokios neaiškios rūšies, ant bonkės buvo užrašyti hieroglifai.
Vyko ramus Palangos vakaras Basanavičiaus gatvėje. Kažkur netoliese pjovėsi katės, prisiėdusios kažkokių makaronų, kuriuos pakrūmėje paliko sublogavęs poilsiautojas. Saulė leidosi, o praeiviai klupdinėjo ant bešliaužiojančių mafukų kūnų.
