Vakaro apviešinimas. Kaip Liudvikas Andriulis ir Vilma Matusevičiūtė-Danauskienė darė vištų biznį.
Andriulis ir Danauskienė tarpusavy nesikalba, vaizduoja, kad vienas kito nepažįsta. Ir tai netgi nepaisant to, kad visokių bendrų pažįstamų su bendrais bizniais pas juos pilna.
O reikalas buvo toks, kad kadaise Danauskienė buvo įstegusi viešnamį, apie kurį jau rašiau. Viešnamis sudegė ir susprogo, kai maištą pakėlęs kaimietis, pravarde Antakiai, paleido į to viešnamio rūsį kažkokias kiaules, kurios ir sukėlė visą bardaką.
Nedaug kas žino, kad vienintelis nesudegęs pastatas buvo vištidė. Ten pasiliko pusė tūkstančio vištų, katras Danauskienė buvo tik pradėjusi veisti.
Na, taip jau atsitiko, kad tą patį gaisro vakarą į Danauskienės viešnamį nutaręs buvo užsukti Andriulis. Ale susivėlino, atvyko kitą savaitę – ir ką jūs manote? Ogi vietoje pusės šimto rinktinių kūrvų – vien griuvėsiai, degėsiai ir svilėsiai. Ir dar duobė nelegalios degalinės vietoje.
Žodžiu, Andriulis baisiai pasipiktino, nes komfortą jis mėgsta nenormaliai didelį, o čia gi turėjo būti kažkoks tarptautinės klasės viešnamis, geresnis už tuos, kurie Bangkoke. Ir štai, atvažiuoji – o viešnamio nėra, vien degėsiai. Jūs įsivaizduojate, kaip į tokias situacijas reaguoja Andriulis? Jis pasiunta, jis absoliučiai pasiunta, jį ištinka tokie priepuoliai, kad jis nesivaldo. Jūs galite jo strapsnius paskaityti, suprasite, kaip jis nesivaldo.
Vieną kartą jam reikėjo laukti 15 minučių priėmimo pas Vilniaus merą. Jis iki šiol tai prisimena ir nesivaldo, nors jau praėjo gal pusantrų metų. Jis ant mero suvertė visą kalną, kanalizaciją, liūtį, mažus atlyginimus, žaliųjų valstiečių iškilimą į Seimą ir krentantį naftos akcijų kursą.
Tai jūs dabar įsivaizduojate, kaip nesivaldo Andriulis, kai jis atvažiuoja į geriausios klasės viešnamį, o tas viešnamis… To viešnamio išvis net nėra – kažkokie griuvėsiai ir degėsiai?
Andriulis negalėjo ištarti nei žodžio. Jis putojosi, šnypštė, žaibavo akimis ir dar daugiau šnypštė. Nuo to šnypštimo džiūvo ir geltonavo žolė ten, kur jis ėjo. O ėjo jis pievomis, nes dėl įtūžio buvo praradęs orientaciją.
Taigi, eina šnypščiantis Andriulis žaliuojančia pieva, žolė nuo jo gelsta ir džiūsta. Ir eina priešpriešiui Danauskienė. Kuri irgi nelinksma, nes jos viešnamis sudegė, nelegali degalinė sudegė, kiaulių ferma sudegė, kūrvos ją paliko, nes jų namai sudegė, ir išvis visas biznis sudegė tiesiogine to žodžio prasme. Ir liko tik, atsiprašant, vištidė.
Taigi, susitinka Andriulis Danauskienę, o Danauskienė – Andriulį. Ir Andriuliui tik įsiūtis šnypščia:
– Kurrr….šššš… vieššššš…viešššššnamis??? Kur?
O Danauskienei tik viena mintis: liko tik vištidė.
Aš nežinau, ką Danauskienė darė su Andriuliu. Nežinau, ką ji darė, bet žinau, kad ji yra tas vienintelis žmogus, kuris prapiso Andriuliui protą taip, kad Andriulis nusipirko iš jos visą vištidę su visomis vištomis už kažkokią nenormalią sumą.
Po kiek laiko Andriulis atsipeikėjo ir susiprato besąs ne tai kad apgautas, bet išvis tiesiog klaikiai ir žiauriai apipistas. Tiesiog neturintis savo sąskaitoje anei dolerio, o turintis tik vištidę su kažkokiomis vištomis, kurių jam nereikia. O keli milijonai baksų iš sąskaitos kažkur dingo. Ir grynieji, buvę piniginėje – irgi dingo.
Ir išvis neaišku, ką ten Danauskienė pasakojo, bet aišku, kad kažką pasakojo keistai, ir kažkaip tos vištos atrodė didesniu bizniu už viešnamį, ir buvo kažkokios kalbos apie vištas Bangkoke, elektroninių vištų eksportą į Japoniją, vištų atsiskaitymus kortelėmis, nanotechnologines vištas, kepančias kiaušinius tiesiai iš savo kūnų ir taip toliau.
Andriulis atsipeikėjo tiesiog kažkur laukuose, be pinigų, su vištide ir grubiai iškruštomis smegenimis. Atmintyje draiskėsi kažkokios absurdiškos frazės. Kažkokie absurdai. Nanovištos, elektroniniai kiaušiniai, megatechnologijos.
Ką darė Andriulis, jis nelabai prisimena. Jis išleido vištas į laisvę, sakydamas:
– Keliaukite, kolegos. Aš jus atleidžiu. Mes likimo broliai ir seserys.
Paskui Andriulis gana ilgam dingo. Gydėsi nervus kažkur Šveicarijoje. Gėrė pas Ramanecką. Kažkur važinėjo. Paskui lyg ir sugrįžo į gyvenimą, tačiau nuo Danauskienės jis baidosi, purtosi ir nieko nenori girdėti, nenori jos net matyti. Jei kas nors jam primena Danauskienę, Andriulis apsiputoja, jo akys išsprogsta ir jis ima nevaldomai šnypšti:
– Šššššš…ššššš….višššš….višššštos…
Pas Danauskienę tuo tarpu iš kažkur atsirado pakankamai pinigų, kad ji visai neblogai įsikurtų Vilniuje. Niekas nežino, iš kur. Kai gerai pageria, Danauskienė kartais prasitaria kažką apie vištas, tačiau daugiau nieko nepasakoja.
