Gal jau šįvakar bus paskutinis apviešinimas. Tai Arvidas Bendorius, dar žinomas, kaip Geležinė Lapė. Tiksliau, atvirkščiai.
Aš nežinau jokio kito žmogaus, kuris sugebėtų padaryti tokias fikcijas ir fantasmagorijas. Pradėkim nuo to, kad… Na, pradėkim tiesiog nuo to, kad sudėliokime faktus.
Pradėkim nuo to, kad anokia Kauno gyventoja, Vytautė Lupshitz (Daniel Lupshitz sesuo), prieš kelerius metus nutarė užsiimti kažkokiomis laisvalaikio pramogomis ar tai dar kažkuo. Net nežinau, ką ji ten susigalvojo. Žodžiu, ta jauna (dabar gal kokių 25 metų amžiaus, bet atrodo gerokai jaunesnė) blondinė susikūrė savo puslapį, kurį ir pavadino Geležine Lape.
Tiesą sakant, pradžioje tas puslapis vadinosi „Gelinė Laputė“ ir buvo skirtas gelinių nagų priauginimui, dirbtinėms blakstienoms bei kitai prekybai. Tačiau merginos talentas buvo toksai didelis, kad viskas greitai pavirto visai kitomis veiklomis.
Žodžiu, puslapyje ji pradžioje viešindavo savo gilius išmąstymus, paskui – ir savo piešinius, ir savo labai atvirus selfius (jie jau seniai ištrinti, kad nekompromituotų), o galų gale kažkas ten jai užėjo ir ji pakeitė kryptį, o tuo pačiu – ir pavadinimą. Taip ir atsirado Geležinė Lapė.
Kryptis gavosi tokia: skelbti NLP signalus, kurie užprogramuotų žmones ir paskui įtvirtintų jų galvose tokį prekinį ženklą, kad jį pamatę, niekas negalėtų susilaikyti ir pirktų viską, visiškai viską, kaip išprotėję.
NLP praktikumo taisyklės sako, kad pranešimas, kuris perprogramuoja žmones, turi turėti tris savybes:
1. Būti įvedantis į transą, t.y., sukeliantis kognityvinį disonansą. Žmogiškai kalbant – būti kažkoks netikėtas ir kertantis per smegenis.
2. Antroje fazėje pranešimas turi sukelti kognityvinį rezonansą, t.y., jausmą, kad kažkas pasakė gilia tiesą ir labai pažįstamus dalykus – tam, kad pranešimas būtų giliai ir be pasipriešinimo priimtas.
3. Būti nereinterpretuojamas, o fiksuojamas kaip paskiras minčių darinys, t.y., iki galo nepaaiškinamas ir nesuprantamas, kad negalėtų būti atmestas ir pamirštas.
Žodžiu, jūs jau supratote, ką toji Vytautė Lupshitz išties daro su jumis. Ji programuoja jūsų smegenis.
Kad įspūdis liktų niekam nepaaiškinamas, Vytautė sukūrė ir dar vieną personažą – tai ir buvo tasai Arvidas Bendorius.
Išties tokio žmogaus paprasčiausiai nėra. Jis neegzistuoja. Jo tiesiog nėra. Tačiau yra sukurta legenda. Legenda yra apie tai, kad Arvidas dirba kažkokiame Vytautei priklausančio banko (Banque de Soleil di Monac) filiale, kuriame jis užima kažkokias keistas pareigas (ne tai kasininkas, ne tai finansų direktorius, ne tai valdybos prezidentas).
Realybėje gi Vytautė, kuri yra liekno sudėjimo, užsimeta ant savęs silikoninę škūrą, pavirsta į seną diedą, įjungia balso remoduliatorių ir eina pasakoti visokių vėjų savo gerbėjams, vaizduodama vieną iš savo išsigalvotų personažų – tą patį Arvidą Bendorių.
Jei kada nors sutiksite gyvai tą Arvidą Bendorių, padarykite tokį triuką: užčiuopkite jam po ausimis ant kaklo esančias rankenėles (jos, beje, nesunkiai matomos) ir pakelkite jas į viršų – nusiims silikoninė kaukė ir pamatysite, kad tai tiesiog jauna blondinė.
Kartais, tiesa, tą kaukę užsivelka Vytautės brolis – tas pats Danielis. Tai tokiu atveju geriau jau nejuokaukite. Tačiau visada galite atskirti – kai Danielis užsivelka tą kaukę, Arvidas Bendorius būna pora dešimčių centimetrų aukštesnis. Ir šalia jo būna kokia tai žavinga maždaug 20 metų amžiaus mergina, blondinė. Ta pati Vytautė Lupshitz.
Bendrai tai Vytautė Lupshitz užsiima ginklų prekyba. Taigi, negalvokite, kad tai, kas atrodo nekalta, išties yra nekalta. Dėl visos tos ginklų prekybos viskas ir yra taip nenormaliai įslaptinta.
