Kaip Vytautas Ramaneckas, dar žinomas, kaip Vytautas Schmidt, augino salvijas.
Liudvikas Andriulis yra Ramanecko brolis, taip kad jau galite numanyti, kad abu labu tokiu. Trumpai tariant, kartą Ramaneckas savo kilometrinio dydžio pievelę, esančią prie namo, tiesiog sudegino.
Sudegino jau ne pirmą kartą. Tiesiog Ramanecko namas yra didumo kaip lėktuvų angaras. Jame jis laiko sunkvežimius, kuriais dragina savo pievutėje. O ta pievutė yra kilometrinio didumo.
Kažkurį savaitgalį Ramaneckas surengė šašlykų šventę savo draugams. Šašlykinė buvo visos fūros dydžio, ant ratų ir joje buvo iškepta 15 karvių. Gėrimai buvo pilstomi iš kitos fūros – iš dviejų autocisternų. Vienoje buvo alus, o kitoje – viskis.
Žodžiu, viskas buvo linksma ir smagu. Taip smagu, kad visi užmiršo kurstyti šašlykinę, kurioje kepė karvės. Todėl, kai vakarop visi įsismagino ir užsimanė ko nors paėsti, paaiškėjo, kad karvės yra žalios, o malkos – seniai užgesusios. Ramaneckas nepasimetė – atsivežė dar vieną cisterną, kurioje buvo benzinas. Ir per šlangą ėmė pilti tą benziną ant karvių ir šašlykinės. O paskui – numetė degtuką.
Kadangi buvo akivaizdžiai nesilaikoma priešgaisrinės saugos, šašlykinė su karvėmis užsidegė, užsidegė ir benzinu aplaistyta pievutė, ir cisterna su benzinu. Visi ėmė bėgti, išskyrus Ramanecką. Šis, tuo tarpu, šoko į buldozerį ir juo ėmė stumdyti ir ridinėti visą tą benzino cisterną, šaukdamas – „taigi pažiūrėkit, kaip tikri vyrai futbolą žaidžia!!!“.
Žaidimas tęsėsi neilgai. Benzino cisterna neatlaikė ir sprogo. Ramaneckas, kad ir biškį apsvilęs, liko gyvas, tačiau visa kilometrinė pieva tiesiog nudegė.
Nudegus pieva buvo negraži. Nepadėjo netgi žali dažai. Taigi, teko ją suakėti ir užsėti žole.
Žolę Ramaneckas parinko pačią brangiausią, nes nelygis sėti paprastų pigių sėklų iš parduotuvių. Sėklos kainavo daug. Nesakysiu, kiek, bet daug.
Po savaitės išdygo keisti augalai, primenantys kažkokias gėles. Augalai turėjo keistą kvapą.
Ramaneckas kelis augalus nusiskynė, pažiūrėjo, pauostė, paragavo. Galvoje ėmė suktis keistos mintys. Akyse atsirado keisti vaizdiniai. Pasigirdo keisti balsai. Iš gėlių ėmė lįsti keisti nykštukai. Nykštukai kniaukė ir prašė valgyti.
Ramaneckas nusispjovė ir nuėjo namo. Piktas piktas. Per miegus burbėjo kažką apie Liudviką, kad tasai užkrėtė jo pievelę kažkokiais moteriškais augalais, kurie keistai veikia.
Kitą dieną piktas Ramaneckas grįžo į pievelę su dar viena cisterna benzino. Viską išlaistė ir padegė. Dūmai sklido toli, link žemumose esančio Bavarijos kaimo. Dūmai turėjo keistą kvapą.
Nieko neįtariantis kaimelis tą dieną išsikraustė iš proto. Žmonės pliki lakstė gatvėmis, dainavo dainas, gaudė neegzistuojančius žalius žmogeliukus ir netgi parašė kažkokią rezoliuciją, kurioje paskelbė Karbauskį savo meru bei pasižadėjo daugiau niekada gyvenime negerti alaus.
Išdegus visai tai keistai žolei, Ramaneckas kruopščiai viską suarė. Kad nei pėdasko iš tų keistų žolių neliktų. Paskui nuėjo į sandėlį, kur gulėjo tušti maišai nuo sėklų. Ant tuščių maišų buvo užrašai – „Salvia divinorum“. Šalimais gulėjo jau ir kiti maišai – su kitokios rūšies žole, skirta naujam apželdinimui.
Ant naujųjų, pilnųjų maišų buvo užrašai „Cannabis sativa“. Tos sėklos irgi buvo brangios. Ne šiaip kokiems kaimiečiams.
