Šiandien apviešintas bus Kreiva Rankis. Atėjo jau ir jam eilė, nors ir koks jis besislapstantis bebūtų.
Kartą prieš daug metų, LiveJournal platformoje atsirado koksai tai keistas blogeris. Visus stebėjo ir rašė filosofinius pasažus apie tai, kaip dvasingai žmonės kankinasi dvasinėse kančiose. Savo aprašymais panėšėjo į kokį tai Victor Hugo – raidžių būdavo daug, o dvasingumo – dar daugiau. Ir visa tai dar būdavo atskiesta kibirais niūraus kartėlio, savo vaizdų vaizdingumais istorijos primindavo kokį tai Petrą Cvirką ar gal netgi Joną Biliūną.
Lietuviškai liaudžiai tokia rašyba patinka, nes visi mėgsta lieti graudžias ašaras. Kreivarankio populiarumas ėmė augti net ne kaip ant mielių, o kaip ant kokių fejerverkų.
Štai tada ir prasidėjo pogrindinis visų reikalų aiškinimasis ir kapstymas – kas gi toks tasai nežinomas slaptas blogeris, kuris šitaip rašo. Kai kurie įtardinėjo, kad gal tai pati Aušra Maldeikienė, kai atsipalaiduoja ir nustoja klykti. Kiti gi įtardinėjo, kad tai Justinas Žilinskas, kai retsykiais apsiramina nuo savo tolerantinių svaigesių.
Tikrovė paaiškėjo vieną dieną, visiškai netikėtai. Į blogosferą grįžo kažkoks veikėjas, atsėdėjęs kalėjime (aš neatsimenu to veikėjo slapyvardžio, o tik atsimenu, kad kalėjime jis atsėdėjo už tai, kad žadėjo išsprogdinti kažkokius raguotus skraidančius pederasus, kurie jį sapnuose puldinėjo ir nedavė jam gyventi).
Žodžiu, paaiškėjo, kad Kreivarankis dirba kažkokiame kalėjime. Tiksliau, dargi yra kažkokio kalėjimo viršininku. Ir tame kalėjime laiko žmones, kurie dirba darbus. Darbus dirba, kasdien vežiojami autobusais, kažkur toli, net už Alytaus. Ir dar, tuos darbus kaliniai dirba kažkokioje keistoje vietoje, kur begalės kačių. Ir visi tie darbai – tai šerti kates virtomis bulvėmis ir kuopti tų kačių prišiktą mėšlą. Dar tas veikėjas pasakojo apie kažkokius nykštukus, kurie tas kates ėda.
Niekas į tokias kalbas nežiūrėjo rimtai. Na, patys pagalvokit, nykštukai, katės, kažkokie kalėjimai? Akivaizdi nesąmonė.
Kažkodėl dėl visų tų paistalų susinervino tiktai Romas Sadauskas-Kvietkevičius (nes Liudvikas Andriulis anuomet išvis blogosferose nedalyavo ir nežinojo). Vienas iš Romo Sadausko-Kvietkevičiaus valdomų leidinių išspausdino vedamąjį, kad kalėjime atsėdėję antitolerantai užsiima nekaltų žmonių bei kačių šmeižimu ir laikas jiems dar kartą atsėdėti. Prie šmeižto kampanijos, nukreiptos į tą neatsimenu kokį blogerį, prisidėjo ir vienas nykštukas, visas barzdotas ir ūsuotas 70cm ūgio Mykolas Kleck, ta proga dar pridėliojęs anam kvankštelėjusiam blogeriui į komentarus nuotraukų su plikais vyrukais ir pimpalais. Greitai pasklido ir gandai, kad jau prasidėjo nauja byla – dėl kačių šmeižimo.
Bėgdamas nuo persekiojimo, nežinomas blogeris kreipėsi į Rokiškio psichiatrinę, kur pasiprašė pagalbos dėl depresijos. Daugiau apie jį niekas nieko negirdėjo. Tiesa, vienas gandas pasakojo, kad po pagydymo tasai jau 7 metus yra maždaug daržovės būklėje, sėdi išsiviepęs, nieko nesupranta, į aplinką nereaguoja, seilės varva, na, ir žodžiu, smegenys išdegintos, o proto nerasta. Vargu, ar tai buvo geras sprendimas.
Aš atsiprašau, kad aš čia taip nukrypau į kažkokias niekam neįdomias istorijas apie kažkokius blogerius, kurių net vardų neatsimenu. Nes išties tai kalba apie Kreivarankį.
Žodžiu, į visokių ten blogerių gandus niekas nekreipė dėmesio, bet jau galime suprasti, kad dešimttūkstantiniai kalinių kiekiai buvo įdarbinti Sadausko-Kvietkevičiaus kačių fermos priežiūrai. Ir viskas dėl tų nykštukų.
Iš kur, leiskite, paklausti, kažkoks kalėjimo viršininkas gali turėti naują didelį Mercedesą, vilą Palangoje prie jūros kranto ir dar rašnėti kažkokias pamokančias istorijas, kaip koks dvasingumą vaizduojantis Markas Aurelijus, kuris krikščionis mesdavo į kažkokią įlanką, kurioje juos suėsdavo nuodingos murenos? Akivaizdu, kad iš kažkokio nenormaliai pelningo biznio.
Viskas paaiškėjo po kelerių metų, kai užsidirbęs milijonus, Kreivarankis į kalėjimo viršininko vietą pasodino kažkokį savo klapčiuką ir atsidėjo gilioms filosofijos studijoms. Po studijų Kreivarankis ir parašė savo prisiminimų knygą, kurioje pasakojo apie liūdną kalinių gyvenimą, prarastą dorą, moralės klystkelius, nelaimingą likimą ir tai, kaip nepasiseka žmonėms, kurie nueina pasuka iš kelio į takelį.
Knyga kalinių tarpe gavo nemažai populiarumo, nes paaiškino beprasmę jų būtį ir absurdiškus darbus kačių fermoje. Henrikas Daktaras, šią knygą paskaitęs, giliai atsivertė ir ėmė skleisti tiesas, kad meilė, dora ir sunkus darbas kačių fermose tėra vienintelis kelias į išsigelbėjimą. Ir kad jei labai nuoširdžiai melsiesi bei dirbsi kačių fermoje, tai po kalėjimo galėsi pakliūti į Danauskienės viešnamį. Tą pagarsėjusį viešnamį Vilma Matusevičiūtė-Danauskienė pastatė visokiems elito reikalams.
Toksai štai niūrus kalėjimo filosofas tas Kreivarankis. Realiai gi, turiu pasakyti, kad jis turi 5 žmonas, gyvena savo hareme ir taško pinigus visokioms pramogoms, nes iš pigios darbo jėgos pinigų gauna milijonus. Apsimestinis visas tas filosofinis dvasingumas.
