Kur dingo Kalėdų Senelis.
Brangūs vaikučiai ir suaugę, nors iki Kalėdų – pusė metų, aš jums tai papasakosiu iš anksto. Nes reikia laiko, kad su tuo apsiprastumėte.
Kaip jūs jau seniai pastebėjote, Kalėdų Senelio nėra. Ir jau senokai. Nors akivaizdu, kad jei jau yra tokia tvari ir tvirta legenda – reiškia, kad kažkada jis buvo. Kitaip žmonės apie jį nešnekėtų. Tačiau akivaizdu ir tai, kad jo nėra. Ir jau senokai, ne pirmi metai. Ir net ne pirmas dešimtmetis.
Brangūs suaugusieji, jums tenka meluoti savo vaikams ir slėpti, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja. Ir jūs nežinote, kodėl. Jūs nežinote, kur jis dingo, kodėl jo daugiau nėra.
Gūdžiais 1993 metais, kai mafukai siautėjo visur, kur papuola, kelių lietuviškų banditų gauja išvyko pasiplėšikauti į Suomiją, į Laplandiją. Ten gyvenantys žmonės buvo patiklūs – jie net namų nerakindavo. Taigi, lietuviškiems banditams biznis ėjosi gerai. Jie atvažiuodavo į eilinį suomišką vienkiemį, įsilauždavo į namus, išversdavo viską, surinkdavo pinigus bei brangius papuošalus ir keliaudavo toliau.
Laplandija yra didelė. Visur tundra ir miškeliai. Keliai tęsiasi šimtus kilometrų ir veda nežinia į kur. Kartais – į pelkes, kartais – į kitus vienkiemius. Tarp kai kurių vienkiemių dešimtys kilometrų kelio. Reikia vingiuoti ir klaidžioti, kol kažką atrasi.
Tą dieną banditai pasiklydo. Nuo ryto važiavo į kažkur, tačiau vienkiemiai dingo. Paskui ėmė dinginėti ir keliukas, kuriuo jie važiavo. Jie pabandė grįžti atgal, tačiau kelio nerado. Po kelių šimtų kilometrų važinėjimo šunkeliais, pasidarė aišku, kad greitai pasibaigs kuras. Banditai, prisikrovę visą autobusiuką pinigų, papuošalų ir kitų brangių daiktų, suprato, kad teks sėdėti tundroje. Nes pėsčiomis atgal nebepareis.
Link vakaro, galų gale pastebėjo mažą keliuką, kuris lyg ir atrodė geresnis – labiau prižiūrėtas, važinėjamas. Sutarę, kad prieš šeimininkus apsimes turistais, banditai pasuko link tolumoje matomos sodybos. Kažkodėl lomelėje prie sodybos, nematomas iš toliau, stovėjo didžiulis angaras.
Banditai privažiavo, sustojo, išlipo, apsižvalgė. Sodybos šeimininkas atrodė gyvenantis visai neblogai – ir namas didelis, ir garažas. Priėjo prie durų ir pabeldė.
Duris atvėrė mažas senučiukas, apsivilkęs ilgu chalatu, su pūkuotomis šlepetėmis. Senučiukas buvo plikas, tačiau jo barzda siekė kelius. Ir ta barzda buvo visiškai žila, balut baltutėlė, kaip sniegas.
Ant senučiuko rankos buvo keli žiedai – su brangakmeniais, kažkokiais rubinais, safyrais ir briliantais. Banditų akys sužėrėjo ir jie ėmė senuką daužyti. Užmušę, ėmė klaidžioti po namus. Visur buvo krūvos aukso. Dėžutės su brangakmeniais.
Angaras, deja, paaiškėjo besąs tuščias. Tiksliau, beveik tuščias – jame stovėjo tik milžiniškos, beveik nedidelio namo didumo rogės. Kažkur tundroje ganėsi elnių kaimenė. Buvo tuščia.
Garaže banditai surado žemėlapį, bačkas su benzinu ir kompasą. Susikrovę senuko turtus į autobusiuką, prisipylę benzino ir pasiėmę žemėlapį su kompasu, banditai pasuko į pietus.
Keliukas vingiavo, kelionė truko ilgai. Tačiau grobis buvo toks, kokio jie dar nebuvo matę. Panašu, kad ne milijonas, ir net ne dešimt milijonų, o neaišku kiek kartų daugiau.
– Tai kuo dabar užsiimsime, kai jau visko turime, kokios jūsų svajonės? – paklausė vadeiva, Andrius Užkalnis
– Aš noriu nešti banditską kultūrą masėms, būsiu televizijos žvaigžde – pasakė Algis Ramanauskas
– O aš įkursiu telefonų kompaniją ir įsteigsiu nuosavą viešnamį – pasakė Liudvikas Andriulis
– O aš nusipirksiu Vokietijoje namą, prisipirksiu mašinų ir jomis draginsiu – pasakė Vytautas Ramaneckas
– Gerai dabar mes gyvensim, gerai uždirbome – apibendrino vadeiva.
Banditai ramiai važiavo namo, į Lietuvą. Ėjo 1993 metai. Tą rudenį Kalėdų Senelis jau nebeaplankė vaikučių.
