Vieną dieną Liudvikas Andriulis pabudo savo prabangaus Šveicarijos asmeninio viešnamio miegamąjame. Tas miegamasis yra 12 metrų skersmens, viduryje – 7 metrų skersmens apvali lova su visokiais pričindalais, ant tos lovos paprastai guli kelios dešimtys personalinių Liudvės kūrvų.
Žodžiu, Liudvės pabudimas būtų buvęs toks, kaip ir visada, bet kad tą sykį Liudvikas Andriulis matyt kažko užvalgė netinkamo. Todėl viskas pasisuko labai neįprastai, o galų gale baigėsi sunkiais sumušimais.
Ko jis užvalgė, Liudvė gerai neatsiminė. Atsiminė tik, kad dieną prieš tai jis valkiojosi po kažkokius kalnus, sutiko kažkokius hipius, o hipiai jam pasiūlė kažkokių grybų. Po kalnus Liudvė būtų gal nesivalkiojęs, nes kalnuose nieko gero nėra, bet nutiko taip, kad prieš verslo partnerius besigirdamas, Liudvė nutarė surengti pramoginį skrydį virš kalnų. Skrydį sraigtasparniu.
Gal ir tai būtų buvę nieko tokio, jei ne tai, kad skrydžio metu gerokai įkaušę verslo partneriai iš Rusijos perėjo į žaidimą „ar tu mane gerbi“, o paskui – į žaidimą „ar tu taip moki“. Pastarojo žaidimo metu pora rusų iššoko į kalnų viršukalnėse esančias pusnis, o paskui juos teko šokti ir Liudvei. O paskui prasidėjo žaidimas apie tai, kas nusileis nuo kalno, čiuoždamas ant pilvo sniegu. Na, vat ir nučiuožė. Vieni – vienur, kiti – kitur.
Liudvė nučiuožė kažkur į kažkokį slėnį, kuriame vasaros pradžią šventė kažkokie hipiai. Kadangi visa vietovė buvo neaišku kur, o čiuoždamas, Liudvė pametė orientaciją, o ir prieš čiuožiant susiversta bonkė Camus XO irgi darė savo (kažkodėl rusų oligarchai viskio šįsyk nenorėjo pasiimti, tad teko gerti konjaką), tai susigaudyti buvo gana sunku. Žodžiu, gavosi taip, kad vakaroti teko su hipiais. O jie valgė kažkokius neaiškius valgius. O Liudvei nesigavo rasti kelio namo, sraigtasparnis jo irgi nerado, tad alkis sukilo ir visą neaiškų maistą teko valgyti norom ar nenorom, nes alkis tiesiog pjovė.
Taigi, Liudvikas Andriulis pavalgė tų grybų, kuriuos hipiai kažkaip virė ir valgė. Grybai matyt buvo pagedę, nes paskui buvo sunku prisiminti, kas ten vyko. Prisiminė Andriulis tik tai tą, kad jam po visko užėjo stebuklingas prašviesėjimas. Ir dar, kad paskui jį kažkur lydėjo kažkokios būtybės iš kosTmoso.
Stebuklingas prašviesėjimas buvo gana nerišlus ir kažkur paskui dingo. Bet neaiškūs prisiminimai išliko. Apie tai, kad visa kas pasaulyje yra stebuklinga pulsuojanti energija ir ta energija krato lyg elektra, ir toje energijoje yra tikra gyvenimo prasmė. Ir negana to, visos nelaimės būna iš to, kad tos energijos nepriimi, o bandai jos išvengti.
Kamuojamas nerišlių prisiminimų apie energetines auras ir pulsuojančią gyvenimo prasmę, Liudvė atsikėlė iš lovos ir nuėjo į dušą. Besiprausdamas, sunkiai bandė prisiminti, kaip jis grįžo namo į savo prabangų asmeninį viešnamį, bet prisiminti nesigavo. Paskui vėl bandė prisiminti apie tą gyvenimo prasmę, bet prisiminti vėl nesigavo.
Liudvė nutarė, kad reikia prasiblaškyti. Išsitraukęs iš seifo saują grynųjų, jis nuėjo rengtis. Beeidamas paslydo ant savo paties šlapiomis kojomis pripėduotų marmuro grindų ir tėškėsi galva į žemę. Tiksliau, į grindis.
Smūgis buvo stiprus, galvoje žybtelėjo elektra, Andriuliui užėjo sąmonės aptemimas, o paskui – vėl atšviesėjimas. Atsistojęs ant keturių, Andriulis žiūrėjo į išbarstytus pinigus. Galvoje švietė mintis apie gyvenimo prasmę ir kosTminę energiją. Ir apie tai, kad materialumas yra netikras. Netikros grindys, netikri pinigai, viskas pasaulio tuštybė.
Liudviko galvoje sukosi vaizdiniai. Netikri pinigai, nes materialūs ir per daug tikri. Tikroji tikruma – tai neapčiuopiamybės srautas, tai elektros energija. Tikroji būtis – tai energetinė pulsacija, kvantiniai bitai, baitai ir bitkoinai. Impulsai, sukuriantys sąmonės prasmę kosTmoso energijų sraute.
Liudvikas Andriulis sėdo prie Feisbuko ir ėmė rašyti postą apie tai, kad tikroji tiesa, tikroji dvasia – tai elektroniniai pinigai, o iš grynųjų – visos nelaimės, pragaras ir tamsuma. Todėl visus pinigus reikia sunaikinti, o palikti tik elektroninę erdvę, kuri yra tyra ir neužteršia minčių.
Parašęs postą, Andriulis nusišypsojo. KosTminės energijos būtybės pritariančiai palinkčiojo Andriuliui – atseit, gerai rašai, kosTminiai energetiniai srautai yra žmonijos ateitis.
Apimtas pakylėjimo, Liudvė grįžo į miegamąjį, kur pradėjo šaukti savo porai dešimčių kūrvų:
– Kelkitės, kelkitės! Nuo šiol gyvensime tyrą gyvenimą, išmesim velniop visus pinigus, gyvensime tyrosios kosTmoso energijos srautu!
Pasitikrinusios, ar Liudvė kalba rimtai, kūrvos paskui jį mušė kėdėmis, žarstekliais ir kitais daiktais. Kadangi jos nebuvo patyrusios dvasingojo prašviesėjimo, jos negalėjo suprasti, kaip galima atsisakyti pinigų.
