Tą tamsų vakarą niekas nepranašavo nelaimės. Kaunas bandė prisivytė Vilnių, o miesto žmonės, tarę, kad irgi galima gyventi, ilsėjosi savo lovose. Švietė tamsi mėnesiena, stūgavo vilkai ir miaukė katės. Šaltas vėjas kaukė stoguose, debesys kėlė šiurpą. Viskas tą vakarą pranašavo nelaimę. Ir nelaimė įvyko.
Andrius Užkalnis tą vakarą buvo nutaręs aplankyti kelis Laisvės Alejoje esančius Kauno restoranus, o kadangi šie baisiai drebėjo ir iš anksto tam ruošėsi, visi nutarė pasigražinti – kad ginkdie neprisikabintų prie jų išvaizdos. Nes visi žinojo – tas tai kai ateis, tai prisikabins prie bet ko.
Žodžiu, nelaimė tiesiog tvyrojo ore. Debesys, kuriuose aiškiai kaupėsi liūtis, tą nelaimės jausmą dar labiau sustiprino.
Restoranai greitosiomis baigė tvarkytis nesąmones, kurių buvo pridirbę Laisvės Alėjoje kažkokie remontininkai – patys savo rankomis savininkai taisė plyteles, šlavėsi, kiti – pasisamdę darbininkų būrelius, tiesiog darė aplinkos šveitimą.
Visi žinojo vieną – jei Užkalnis bent kiek pagirs – lankytojų srautas užplūs toks, kad jau po to visą gyvenimą kabokas neatsigins klientų. O štai jei supeiks – tai paskui gali tekti ir pavadinimą keisti, ir personalą keisti, ir išvis užsidaryti.
Niekas nepranašavo nelaimės, nes niekas neįtarė, kad nelaimė jau įvyko. Prieš kelias dienas nuostabūs gatvių rekonstruktoriai, betvarkydami Laisvės Alėją, aksfaltais ir kitais šūdais užliejo ir užkimšo visus vandens nutekėjimus. Todėl kabokų darbas buvo iš anksto bergždžias.
Žodžiu, tą vakarą niekas nepranašavo bėdos, bet Kauną atvyko Užkalnis. Į miestą jis įvažiavo 19 valandų 37 (trisdešimt septynios) minutės. Prie Laisvės Alėjos jo Maybachas sustojo 20 valandą 14 (keturiolika) minučių. Surūkęs cigaretę („American Spirit“, Lietuvoje tokių nebūna), Andrius Užkalnis išlipo iš mašinos 20 valandą 19 (devyniolika) minučių. Ir 20 valandą 21 (dvidešimt viena) minutę jis jau ėjo Laisvės Alėja.
Laisvės Alėjoje kažkokie darbininkai tuo metu darė paskutinius pasiruošimus – žaliais dažais dažė žolę, nes per visokius remontus ji buvo gerokai iškasinėta ir nuvytusi.
Andrius Užkalnis pamatė dažomą žolę ir tarė:
– Blet.
Tuo momentu sugriaudėjo dangus, žaibai perskrodė debesis, apšviesdami baisų Andriaus Užkalnio veidą. Jį matę darbininkai suprato, kad tai ne žmogus – tai pragaro demonas.
Iš Andriaus Užkalnio šnervių pasirodė liepsnos, o iš dangaus pliūptelėjo pirmosios lietaus srovės. Jos plovė šviežiai nudažytą žolę.
Andrius Užkalnis apsisuko ir nuėjo į savo Maibachą. Liūties šniokštimas pavirto kriokimu – danguje atsivėrė dangiškoji kanalizacija. Tuo tarpu Laisvės Alėjoje kanalizaciją darbininkai buvo apdairiai užasfaltavę.
Užkalnio Maybachas, tyliai urgzdamas, važiavo link Vilniaus. Laisvės alėjoje jau tvyrojo ežeras – dažai nuo žolės nusiplovė.
Kitą dieną kabokų vadovai, bandydami išgelbėti savo verslą, ieškojo parduotuvėse pripučiamų valčių.
