Apie tai, kokia išties buvo pasaka apie tris paršelius.
Pasaka vaikučiams apie tris paršelius buvo totalus melas, jei neskaitysim to, kad šios istorijos personažas Vilkas išties buvo visai tikroviškas, kaip tikras Algis Ramanauskas.
Iš tikro istorija nutiko vieną vėlyvojo sovietmečio savaitgalį. Algis Ramanauskas tąsyk buvo išvežtas į priverstinai savanoriškas bulvių kasybas, į kurias džiugiai važiuodavo visi studentai, nes kaip žinia, tarybinė valstybė buvo tokia tarybinė, o kolūkiai joje buvo tokie pažangūs, kad derlių kolūkiečiai nesugebėdavo nei pasėti, nei nupjauti. Tai dar pavasarį – tai nieko, nes tas bulves tiesiog barstyti ir užarti tereikėdavo. Blogiau būdavo rudenį, kai bulviakasis.
Žodžiu, valdžia suprato, kad kadangi kolūkiečiai ant savo bulvių padėję ir pasikasa tiktai tiek, kiek jiems patiems reikia, tai vienintelis būdas bulvių derlių nuimti – tai varyt varu studentus, kuriems duoti pasirinkimą: arba kasi bulves, arba bus pasekmės. Pasekmės būdavo įvairios, įskaitant ir sovietinę armiją, į kurią galėjai būti išsiųstas, jei už išsisukimą nuo bulvių kasybos būsi išmestas iš aukštosios.
Na, jūs supratote, kaip tai vykdavo: visi važiuodavo bulvių kasti, bet niekas nenorėdavo. Todėl bulvių kasimas būdavo perpus apsimestinis, o iš piktumo vakare studentai prisigerdavo ir eidavo kur nors į kolūkį siautėti.
Tą vakarą keli studentai gėrė. Rimas Šapauskas ir Algis Ramanauskas gėrė dar smarkiau. Ir dar grojo bei dainavo studentų bei kaimiečių miniai. Kadangi gerklės džiūvo, reikėjo gerti daugiau. Taigi, gėrė jie dar smarkiau.
O koks gėrimas be užkandos? Ogi joks. Todėl užkandos reikia. Ir visokios bulvės čia netinka.
Žodžiu, kadangi buvo ir samanės, ir mergų, ir linksmumo, tai užkandos trūko ypatingai smarkiai. Ir užkanda kriuksėjo gana netoli – vos už kelių šimtų metrų. Kolūkio tvarte.
Burtai iškrito Ramanauskui. Jam teko eiti grobti kiaulės. Negaliu čia pasakyti, kad jis kiaulę būtų vogęs, nes kolūkinis turtas priklausė visuomenei, o visuomenė – tai mes visi. Tuo pačiu – ir Ramanauskas. Juoba, kad kiaulės šiaip tai savo kalbėsena bei snukiais nemenkai primena visokius komunistus, taip kad nuodėmės čia jokios nėra.
Bėda buvo tiktai tokia, kad kiaulės buvo atsipenėjusios. Per didelės, kad jas pavogtum. Tvarte jos tingiai kriuksėjo, į bandymus išvesti laukan nereagavo, o pakelti ir nunešti kokią nors kiaulę nesigavo niekaip, nes pati menkiausia svėrė ar ne 200 kilogramų.
Atrodė, kad jau nieko nebus, bet fermos kampe tyliai užžviegė kažkokie plonesni balsai, kurie ir patraukė Ramanausko dėmesį. Tie balsai priklausė paršeliams. Ramanauskas juos puolė, o paršeliai puolė bėgti.
Ramanauskas puolė vytis, o paršeliai – puolė slapstytis. Vienas pasislėpė šiaudų krūvoje, kitas pasislėpė po kažkokiomis šakomis, o trečias – įlindo į kažkokį plyšį po mūriniu pamatu.
– Och jūs kūrvos, tuoj aš jums parodysiu, – tarė Ramanauskas.
Priėjęs prie šiaudų krūvos, spyrė į ją ir nuspyrė. Į jį žiūrėjo mažas paršelis.
– Neėsk manęs, Ramanauskai, – tarė paršelis.
Ramanauskas nepakluso, griebė paršelį ir įsikišo užantin. Tada priėjo prie šakų krūvos ir taip pat per ją spyrė ir nuspyrė. Ir iš ten irgi pažvelgė mažas paršelis.
– Neėsk manęs, Ramanauskai, – tarė ir šis paršelis.
Ramanauskas nepakluso, griebė paršelį ir irgi įsikišo į užantį. Tada priėjo prie plytų pamato, iš po kurio įtariai žvelgė trečiojo paršelio akys. Matėsi, kad to pamato nuspardyti nepavyks. Ramanauskas nusispjovė ir nuėjo – dviejų paršelių buvo per akis. O šitas trečias – tegul eina, kur nori, kad ir į mišką.
Tą vakarą studentai valgė ant laužo iškeptus paršelius, kaip kokie didikai. Šventė nusisekė.
Tiesa, kitą dieną kolūkio pirmininkas kažkodėl keikėsi ir sakė, kad apylinkėse siaučia vilkai, nes tris paršelius kažkas nugrobė iš jo tvarto. Apgraužtas trečiojo paršelio liekanas sakėsi radęs pamiškėje.
