Vakaro apviešinimas. Šįsyk bus atskleistas Justinas Žilinskas. Visiškas tolerantas, dvasingas ir būsimas Konstitucinio teismo pirmininkas. Toksai geras ir doras žmogus, kad netgi apviešinti nėra ką. Jo dėka visokie internetai ir feisbukai yra gražesni ir neša savyje dvasingumo.
Kai Justinas buvo jaunas, jis elgėsi gražiai ir dorai. Buvo idealus. Dainavo choruose. Kovojo už teisingumą, rašydamas eilėraščius. Ir taip toliau, ir taip toliau. Jis dėl to netgi tapo hipiu ir kažkokiuose vakarėliuose dainuodavo dainuojamosios poezijos dainas, pasivadinęs slaptu slapyvardžiu – Maumaz. Dabar jis jau tikisi, kad to slapyvardžio niekas nebeprisimena, bet mes jį priminsim.
Ir jis koks buvo, toks ir liko – dvasingas visaip kaip ir dainuojantis dainuojamąją poeziją.
Aš čia jums paaiškinsiu paprastai, kas yra dainuojamoji poezija – tai toks žanras, kur nei poezija, nei daina. Poezija to pavadinti negalima, nes nei tie eilėraščiai rimuojasi, nei išvis kokį nors jausmą sukelia, o muzika to irgi pavadinti negalima, nes nei melodijos, nei ritmo, o tik vaitonės kažkokios, tiksliau – tiesiog nemelodingi tylūs „brym brym brym“, grojami prastai suderinta akustine gitara.
Štai pavyzdžiui, vat kaip atrodo viena populiarumo susilaukusi dainuojamosios poezijos daina (su visais daugtaškiais, reiškiančiais ilgas pauzes):
(brym brym brym gitara visiškai be melodijos)
Kaip vakarą…
Kažkas ėjo…
Gėlės…
Tu verkei…
(vėl brym brym brym gitara visiškai be melodijos)
Saulė liūdėjo…
Siela…
Ką aš veikiau…
Kur aš einu…
(vėl brym brym brym gitara visiškai be melodijos)
Miegojau…
Pasaulis…
Kančia…
Dvasioje…
(paskutinį kartą vėl brym gitara, vėl be melodijos)
Tada visi pasijunta labai dvasingai ir ima labai giliai pergyventi, nes dvasingumas liejasi per kraštus.
Žodžiu, šiaip tai kartą Justinas bandė kurti muziką kino filmams, pasiuntė tą muziką į kažkokią kino studiją, bet buvo išbrokytas. Nuo to laiko jis ir kino magnatas Romas Sadauskas-Kvietkevičius neranda bendros kalbos. Tiksliau, pačiam Sadauskui kaip ir nieko tokio ir jis apie tai netgi nieko nežino, tačiau Žilinskas dėl to yra užspaudęs tylią nuoskaudą ant Sadausko.
Kadangi Žilinskas yra geras ir giliai dvasingas, tai jis netgi atleidžia visokiems netolerantiškiems naciams, prieš kuriuos dvasingai kovoja. Štai pavyzdžiui, kartais pas jį ant sienos ateina pasilazdavoti koks nors nacis, kuris ima ir išvadina Žilinską tolerastu ir dar kuo nors ten.
Tada Žilinskas labai kultūringai prašo nesikeikti nepadoriais keiksmais, o keiktis tik lietuviškai. Bet jo niekas neklauso, o jis nieko nebanina. Nes tolerancijos yra tiek daug, kad jis netgi nebanina nieko. Nes negali išbaninti. Nes tolerancija turi būti visoms nuomonėms.
Aš atsiprašau, kad čia nukrypau. Žodžiu, vienintelė Žilinsko slapta istorija yra apie tai, kad jis turi meilužes. Jis negali be meilužių. O kadangi jis toks geras, tai meilužės apie jį spiečiasi būriais. Ir štai dėl to ir visos bėdos.
Štai įsivaizduokite, kad dirba jis, kovoja už teisybę, o tada ateina nusivylimas ir jau tada tai išvis viskas prastai. Tada ir norisi kokios nors meilužės. Tada jis pasikviečia meilužes į dainuojamosios poezijos vakarą, su jomis dainuoja poeziją ir gailiai verkia. O meilužės su juo irgi verkia. Ir viskas. Ir daugiau nieko! Daugiau, nieko, suprantate?!!!
Jūs suprantate, jis yra toksai doras ir geras, kad netgi jo meilužės yra platoniškos ir be sekso!!! Štai kokios tos tikros Žilinsko bėdos!!!
