Liudvikas Andriulis ir Vytautas Ramaneckas (dar žinomas, kaip Vytautas Schmidt), kurių jūs dar nežinote.
Aišku, jūs įsivaizduojate, kad juos žinote, bet šiandien bus jums atsklaida – tai yra tikrųjų faktų nutekinimas.
Išties šie abu tipažai yra plačiai žinomi feisbukuose, kaip aptekę prabangiomis mašinomis, mergomis ir pinigais (ir dar ir narkotikais) degradai. Visiški kapitalizmo ir imperializmo išperos, kurie apsinarkašinę ir prisigėrę tyčiojasi iš žmonių.
Abu turi daug ką panašaus, ir ne veltui – išties abu jie yra nesantuokiniai Joškės Goldmano palikuonys, paveldėję iš turtingo tėvo nesveiką potraukį baliams ir orgijoms. Kadangi Joškė Goldmanas oficialiai keturių žmonų turėti negalėjo, tai turėjo neoficialiai. Iš to ir gavosi tokie benkartai, rengiantys patyčias iš bet kokios kultūros.
Ramaneckas nuo seno garsėja ne tiek mergomis, kiek potraukiu gigantomanijai ir mašinoms. Gyvena kažkur Bavarijoje, turi vilą, kuri pastatyta amerikietišku stiliumi – kitaip tariant, tai yra tiesiog beformis angaras, kurio garaže telpa trys fūros ir keletas traktorių, o taip pat ir kažkokie dar motociklai.
Geru oru Ramaneckas tas fūras išvelka į lauką ir dragina per 120 hektarų dydžio pievelę, kuri prieš jo namą. Pievelė ten nėra labai žalia, nes dėl malonaus kvapo jis ją vis palaisto benzinu. Paskui, kai šašlams kepa kokias nors ištisas karvių kojas (jo šašlykinė nemaža – viena iš fūrų ją tampo kaip priekabą), būna, kad pievelė užsidega. Todėl ji ir nėra labai žalia. Nors dėl grožio jis kartais tą pievelę palaisto ir žaliais dažais.
Andriulį gi traukia romantika. Jį traukia polėkis, mergos ir narkotikai. Ir dar viskis. Nors, tiesą sakant, narkotikai ir viskis traukia abu, tad per balius jie prisileidžia marichuanos į venas tiek, kad paskui net bezda tuo kokainu.
Taigi, Andriulis, būdamas kiek romantiškesnis, į gigantomaniją nelinkęs. Kažkur Šveicarijoje išsinuomavęs vilą, jis ten įsirengė privatų aukčiausios klasės bordelį, kur laiko penkias dešimtis rinktinių kūrvų – visos jos yra tiesiog puikios, visokiam skoniui tinkančios.
Ramiais savaitgaliais Andriulis primeta pripučiamų čiužinių į baseiną, ant čiužinių liepia sugulti toms kūrvoms taip, kad viršun styrotų putlios jų subinės, o tada ant tų subinių išsidrėbia, geria šaltą viskį ir rūko cigarus.
Kodėl aš jums visą tai pasakoju su tiek detalių? Ogi todėl, kad prieš metus abu broliai nutarė apijungti savo pomėgius ir įrengti važinėjantį bordelį – didžiulės fūros priekaboje. Visa fūra, pilna kubietiškų cigarų, škotiško viskio (ne šūdino blendo, o single malt iš didžiausių užkampių) ir, žinoma, styrančių šiknų.
Šiknų fūra, suprantate.
Abu broliai žada su ta šiknų fūra atvažiuoti į Lietuvą ir surengti kažkokį koncertą prie Seimo, kurio metu gerai treniruotos kūrvos bezdės pagal muzikalius Andriulio plekšnojimus pro specialiai šiknosna įkištus sidabrinius švilpukus-dūdeles. Skirtingo ilgio švilpukai duos skirtingą garsą, tad gausis unikalus muzikinis instrumentas, primenantis vargonus ir varomas kūrvų bezdalais
Tuos sidabrinius šiknų švilpukus-dūdeles pagamino Ramaneckas, dar ir prijungęs visą šitą sistemą prie milžiniškos galios koncertinių stiprintuvų (jie atvažiuos kitomis keturiomis fūromis – išties tai tėra Ramanecko saliono audiosistema).
Kad kūrvoms užtektų smarvės visai muzikai, jos bus maitinamos rinktiniais Amazonijos džiunglių žirniais, iš kurių pasigamina cieli 5 litrai bezdalų per minutę.
Taigi, užmanymo reikalas toksai: visa valstietiška šūšara su visomis širynkomis, karabasais, therygomis ir kitomis kepenėmis, išgirdusi viskio apsigėrusių kūrvų bezdėjimo koncertą turi iš Lietuvos pabėgt visam laikui. Sidabrinių švilpukų muzika apvalys mūsų šalį nuo visų pelėsių.
Po to Lietuvoje įsigalės orgiokratija. Tai yra, santvarka, organizuota pagal Andriulio ir Ramanecko vaizduotę.
